“Anyone who has a continuous smile on his face conceals a toughness that is almost frightening.” 

Will the rain ever stop, I wonder? For a pretty long time now it’s been so cold...

Why does the rain choose me? Why does it choose me who has nowhere to escape to?

The rain   keeps on falling today as well, knowing no end again,

While we quietly nestle together under the umbrella I hold...

Trumpas pamąstymas

Visų pirma - video:

Prieš keletą dienų šitą trumpą filmuką aptikau benaršydamas internete. Radau jį ten, kur visiškai nesitikėjau užtiksęs kažką panašaus. Prisipažinsiu, dar neperžiūrėjęs jo jau buvau sumąstęs ko (daugiau ar mažiau) reikia tikėtis. Maniau, kad tai bus eilinė propoganda ir tikrai nesitikėjau, kad kada nors dar jį atsiminsiu. Tačiau šią, gana niūrią (būtent tokią kokią mėgstu) sekmadienio dieną bevaikščiojant Vilniaus gatvėmis mano dėmesį patraukė gana kasdieniškas vaizdas. Tiesiog tai tebuvo tėvas, žaidžiantis su savo vaiku. Bet tas trumpas stabtelėjimas, tas žvilgsnis jų pusėn iš kart priminė šį įrašą. Dėka to didžioji dalis mano bereikšmių dienos planų nuėjo velniop. Niekaip negalėjau išmest iš galvos to ką mačiau, o kadangi pažįstu save gana gerai, žinojau, kad tai neduos man ramybės kol kažkur neišdėstysiu savo minčių. 

Aš iš prigimties esu pesimistas, nors tą slepiu po optimizmo kauke (paradoksas?). Jei prieš metus manęs kas nors būtų paklausęs ar verta į šį pasaulį atvesti naują gyvybę, būčiau tiesiai šviesiai taręs NE. Dabar? Dabar turbūt esu labiau subrendęs kaip asmenybė. O gal tiesiog pradėjau ieškoti daugiau spalvų, nes pabodau matyti viską juodai ir baltai. Dabar mano atsakymas jau kitoks - o kodėl gi ne? Taip, mūsų Žemė nėra labai svetinga, čia nuolat vyksta kova už būvį ir jei būsi neapdairus iškart turėsi už tai sumokėti. Trumpai tariant mes gyvename nuodėmėje taip po truputį vargindami šį trečią luitą nuo saulės. Bet tai yra mūsų nuodėmės ir tik mes turėtume už tai atsakyti. Bet vaikai, jie gimsta nekalti ir mano manymu tik jie ir jie vieninteliai turi galios kažką pakeisti. Vaikai sugeba šį juodai baltą pasaulį nuspalvinti įvairiomis spalvomis ir net pralinksminti mane, užkietėjusį pesimistą. Tiesą pasakius, anksčiau aš negalėdavau pakęsti vaikų, tačiau kai dėl vienokių ar kitokių aplinkybių tekdavo daugiau laiko praleisti su jais, daugmaž supratau kaip jaučiasi tėvai ir kokią naštą jie neša ant savo pečių. Jie turi parodyti teisingą kelią, išmokyti, ugdyti savo atžalas, bei parodyti, kad šis pasaulis nėra toks baisus kaip atrodo. Dėka mokslo ir naujų technologijų bent jau truputį pradedame atstatyti pažeistą Motinos Žemės balansą, todėl kartu ir sąlygos naujai gyvybei gimti vėl tampa palankesnės. Senoji karta yra kaip pavyzdys, klaidų ir gerų darbų pavyzdys...

Truputėli per daug įsijaučiau, net nepastebėjau kaip pradėjau nukrypti nuo pirminės temos, bet tiek jau to, nes šiuo atveju sąryšis yra. Manau šiam kartui pakaks. Pavargau... Nemaniau, kad savo minčių išsakymas gali taip išvarginti...

Pradžia

Jau ne kartą buvo kilusi idėja išreikšti savo mintis raštu. Ne kartą norėjau "užvesti" savo dienoraštį, tačiau kažkoks vidinis jausmas mane vis sulaikydavo, neleisdavo paimti rašiklio į ranką ir pradėti dėstyti savo mintis popieriuje. Tikriausiai per daug mąsčiau "o kas būtų, jei mano užrašus kažkas rastų?". Atrodo kvaila, tačiau toks jau aš, ne visada noriu, kad kiti žinotų ką iš tikro galvoju. Būtent todėl nusprendžiau viską, kas sukasi mano galvoje ir neleidžia nurimti mano esybei pateikti čia, kur yra mažiau tikimybių būti išaiškintam, tačiau naudojant slapyvardį - Proxy, agentą, bendraujantį vietoje mano "tikrojo aš", kuris dar nepasirengęs išlįsti iš šešėlių. Tie kas skaitys šį blog'ą - tikiuosi iškęsit mano niurzgėjimus, emocijų protrūkius ir panašias situacijas. nes be jų, aš tiesiog nebūčiau aš. Tiek būtų šiam kartui, laikas užleisti sceną Proxy'iui.